1484 m. vasara
Aš laukiu. Nieko man nebelieka, tik laukti. Išsiuntinėju laiškus per Nedą Partoną, Džasperas geraširdiškai atsako man kaip bejėgei moteriai, kuri nieko nesupranta. Suprantu, kad nepavykęs sukilimas jiems kainavo visą armiją ir laivyną, kad praradau pasitikėjimą kaip bendrininkė, kaip moteris, turinti valdžią šalyje, kurią jie tikėjosi paimti. Karštomis vasaros dienomis, kai bręsta javai, kai šienpjoviai išeina su dalgiais pjauti šieno, suvokiu, kad tapau tokia pat nereikšminga, kaip kiškiai, raitantys kulnus nuo dalgių ir pakliūvantys tiesiai į spąstus, nes nieko nenutuokia.
Rašinėju, siuntinėju žinutes. Priekaištauju buvusiai karalienei Elžbietai Vudvil dėl dukterų elgesio, apie kurį sužinau vis daugiau: dailius jų drabužius, padėtį dvare, jų grožį, lengvabūdišką linksmumą, nevaržomą Riversų giminės žavesį, kai iš vienos pramogos traukia į kitą. Daug kas kalbėjo, kad jų močiutė Džeketa buvusi ragana, vandens deivės Meliuzinos palikuonė, žmonės šneka, kad merginos taip pat mokančios austi burtus. Puikiausia iš visų yra toji, kuri pažadėta Henrikui, bet elgiasi taip, lyg apie jį pamiršusi. Parašau Elžbietai Vudvil, kad lieptų dukrai surimtėti; rašau tai tuščiai mergiotei, Jorkų Elžbietai, išsakydama savo priekaištus; siunčiu žinutę Henrikui, primindama jo pareigą — bet niekas, visiškai niekas nesivargina man atsakyti.
Esu vieniša namuose, ir nepaisant to, ko troškau visą gyvenimą — maldos vienatvės — jaučiuosi siaubingai vieniša, siaubingai apleista. Pradedu galvoti, kad niekas nepasikeis, kad teks nugyventi čia savo amželį, kartkartėmis aplankomai pašaipūno vyro, kuris siurbia vyną iš mano rūsio ir mėgaudamasis ryja žvėrieną iš mano laukų kaip brakonierius. Mane pasieks žinios iš rūmų, patvirtinančios, kad niekam nerūpiu ir niekas neprisimena, kokia kadaise buvau svarbi. Gausiu laiškų iš sūnaus, gyvenančio toli, jis mandagiai perduos linkėjimų, o per savo gimtadienį primins, kiek aš dėl jo paaukojusi, bet jis niekada neparašys, kad myli mane ir kad atvyks aplankyti.
Vienatvėje svarstau, jog išskirti, kai jis buvo toks mažas, vėliau taip ir nesuartėjome kaip motina su sūnumi, priešingai negu Elžbieta Vudvil su savo vaikais, kuriuos augino pati ir taip atvirai mylėjo. Dabar, kai esu sūnui nenaudinga, jis visai pamirš mane. Ir iš tiesų jeigu jis nebūtų mano giminės įpėdinis, mano siekių viršūnė, jau būčiau pati jį pamiršusi.
Mano gyvenimas baigėsi štai kaip: dvaras mane pamiršo, vyras tyčiojasi iš manęs, sūnui iš manęs jokios naudos, Dievas su manimi nebesišneka. Manęs nepaguodžia tai, kad niekinu dvarą, kad niekada nemylėjau savo vyro, kad sūnus gimė tik mano gyvenimo tikslui įvykdyti, o jei nesugeba to padaryti, tai mums vienam iš kito jokios naudos. Aš meldžiuosi. Nežinau, ko dar galėčiau griebtis. Atsiduodu maldai.
Pontefraktas, 1484 m. birželis Miledi,
Rašau norėdamas įspėti jus apie sutartį, pasirašytą karaliaus Ričardo ir dabartinio Bretanės valdovo, iždininko ir vyriausiojo pareigūno (kunigaikštis šiuo metu ne viso proto). Karalius Ričardas sudarė su Bretane sandėrį. Anglija aprūpins juos lankininkais kovojant su Prancūzija, o Bretanė savo ruožtu suims Henriką Tiudorą ir parsiųs namo mirties nuosprendžiui. Manau, kad norėsite tai žinoti.
Ištikimas jūsų vyras
Stenlis
Neturiu kito patikimo žmogaus, tik Nedą Partoną. Surizikuoju. Pasiunčiu raštelį Džasperui.
Stenlis sako man, kad Ričardas susitarė su Bretane suimti Henrį. Saugokitės.
Tada nuėjusi į koplyčią suklumpu šalia presbiterijos aptvaro, nukreipusi veidą į kenčiantį Kristų.
— Sergėk jį, — nepaliauju kartoti. — Saugok mano sūnų. Tegu jis nugali.
Po mėnesio gaunu atsakymą. Laiškas nuo Džasperio, jis trumpas ir konkretus kaip visada.
Prancūzija, 1484 m. liepa
Ačiū už perspėjimą, kurį patvirtino jūsų draugas vyskupas Mortonas, apie tai nugirdęs Prancūzijoje.
Pasiėmęs būrį vyrų išjojau prie Anžu sienos, siekdamas patraukti kuo daugiau dėmesio, o Henris su penkiais vyrais išjojo keliu į Vanesą. Persirengęs kaip tarnas kirto sieną ir vos diena aplenkė Bretanės sargybą. Teko beveik bėgti. Jūsų sūnus ramiai laikėsi pavojaus akivaizdoje, ir mes smagiai pasijuokėme iš to, kai buvome saugūs.
Mus maloniai priėmė Prancūzijoje, žada paremti kariais ir lėšomis. Atvers mums kalėjimo vartus, kad galėtume surinkti nenaudėlių armiją, aš turiu planų juos apmokyti. Neprarandantis vilties, Margareta, —
Dž. T